Nusprendę maitintis sveikiau, dažnai atsisakome deserto prie kavos puodelio arba drastiškai braukiame visus gardumynus iš savo mitybos raciono. Vaikams tokios mintys nekyla, jei tik suagusieji nedraustų – jie triaukštų saldainius ištisą dieną.
Todėl tėvams reikėtų ne tik riboti saldumynų kiekį vaikams, bet ir pasidomėti mažųjų smaguriautojų mėgstamų užkandžių sudėtimi.
Per didelis cukraus kiekis gali sukelti nutukimą, metabolinius susirgimus, širdies ir kraujagyslių ligas, II tipo diabetą. ES rekomenduojama maksimali cukrų paros norma suaugusiam žmogui yra 90 g. 3–6 metų vaikams per dieną siūloma suvartoti ne daugiau nei 50 g cukraus. Skaičiuojant virtuviniais įrankiais, tai būtų 10 arbatinių šaukštelių.
Sunku įsivaizduoti, kad tiek kartų galime panardinti šaukštelį į cukrinę, bet vien stiklinėje sulčių, vaisvandenių ar geriamų jogurtų yra apie 10-12 g cukrų. Dar dažniau tokių produktų sudėtyje vartojami cukraus pakaitalai – natūralūs arba dirbtiniai saldikliai.
Dirbtiniai saldikliai vs. cukrus
Dirbtiniai saldikliai naudojami ne tik diabetikų mityboje, bet ir įvariose dietose kaip cukraus pakaitalas, nes turi žymiai mažiau kalorijų nei cukrus arba iš vis neturi energetinės vertės.
Šios medžiagos kelis tūkstančius kartų saldesnės už cukrų, todėl saldiklių galima naudoti kur kas mažesnius kiekius. Dėl šios priežasties jie yra patrauklesni maisto pramonės gamintojams, nes kainuoja kur kas mažiau nei cukrus.
Populiariausi „baltojo aukso“ pakaitalai – sacharinas, sukralozė, aspartamas, kalio aseculfamas. Jie naudojami dietinių produktų, gaiviųjų gėrimų, sulčių, jogurtų ir panašių produktų sudėtyje.
Kita vertus tai nenatūralios, susintetintos medžiagos, dėl kurių poveikio žmogaus organizmui mokslininkai iki šiol vieningai nesutaria. Pasak doc. dr. gydytojos dietologės Editos Gavelienės, saldikliai sveikatos teigiamai neveikia, nors vartojami protingais kiekiais ir nekenkia.
Desertams ne kokybė, o kiekybė
Anot pašnekovės, saldikliai patys savaime nėra kenksmingi. Jų skirstyti į kenksmingus ir ne tokius kenksmingus negalima, nes produktų sudėtyje esančios medžiagos privalo būti saugios vartoti.
Nors saldikliai skirstomi į dirbtinius saldiklius arba maisto papildus, pavyzdžiui, sacharinas (E954), ciklamatas (E952), aspartamas (E951) ir natūralius, kaip sacharozė, fruktozė ar medus, visi jie turi organizmo toleruojamą dozę, kurios nereikėtų viršyti.
Natūralus saldiklis nebūtinai yra naudingesnis sveikatai nei dirbtinis ir atvirkščiai, sako E. Gavelienė.
Pasak jos, organizmą žaloja ne saldiklis ar cukrus, bet per didelis jų kiekis mūsų lėkštėje: „Bet koks produktas, kuriuo piktnaudžiaujame, gali neigiamai paveikti sveikatą. Lygiai taip pat ir per dažnai vartojami maisto papildai gali pradėti žaloti organizmą.“
Tyrimai neatspindi tikrovės
Pasiteravus, ar dirbtiniai saldikliai gali turėti didesnę riziką sukelti ligas nei cukrus, pašnekovė nustebina tvirtu neigiamu atsakymu. Ji paaiškina, kad tokį dažną įtarimą saldikliams kelia laboratorinių tyrimų išvados.
Pavyzdžiui, atliekant bandymus su gyvūnais, nustatyta, kad ciklamatas (E952) gali sukelti šlapimo pūslės auglius. Remiantis tyrimo rezultatais, šis maisto papildas uždraustas JAV kaip kancerogeninė medžiaga.
Pašnekovė sunkiai įsivaizduoja, kad žmogus realybėje galėtų gauti tokį kiekį ciklamato, koks buvo duodamas laboratorinėms pelytėms. Dažniausiai saldiklių kiekiai maisto produktų sudėtyje yra ypač minimalūs.
Saldikliai – sergantiems
Anot pašnekovės, saldiklių ar cukrų prisotinti produktai dažniausiai yra nevisaverčiai. Siekiant maitintis sveikai, galima akylai stebėti vartojamų saldiklių kiekį arba iš vis jų atisisakyti, jeigu nesergate cukriniu diabetu. Pašnekovė primena, kad dirbtiniai saldikliai yra visiškai nebūtinas komponentas tiek suaugusiojo, tiek vaiko mityboje.
Dietologė vardija, kad sintetiniai saldikliai yra skirti palengvinti cukriniu diabetu sergančių žmonių gyvenimo kokybę, dar gali būti vartojami stengiantis sumažinti kalorijų kiekį mitybos racione arba siekiant išvengti dantų ėduonies.
Saldaus su saiku
„Produktai, kuriuose yra bet kokios kilmės saldiklių ar natūralaus cukraus, turėtų būti ypač saikingai įtraukiami į racioną“, – primena pašnekovė.
Ji pabrėžia, kad tėvai turėtų atidžiai stebėti ir reguliuoti vaikų suvartojamą saldumynų kiekį: „Vaikas turi suprasti, kas saldumynas yra nekasdieninis produktas.“
Tėvams pastebėjus, kad saldumynai vaikui tampa alkį malšinančiu maistu, patariama atžalą griežtai pratinti prie įprastos mitybos. Radikali, bet lengviausia išeitis – kurį laiką iš vis atsisakyti saldumynų namuose, patariama kulinariniame portale „Cookinglight.com“.
Reikėtų ieškoti kompromisų: pavojingiausius saldumynus – riebius tortus, pyragus, bandeles – keisti į sveikesnius, pavyzdžiui, džiovintus vaisius ar šviežių vaisių desertus. Visgi geriausią išeitis – kartu su vaiku pasigaminti nesudėtingų saldžių patiekalų, kurie pakeistų šokoladus ir saldainius. Tai galėtų būti įvairių dribsnių sausiainiai, blyneliai su vaisias ar natūralus jogurtas su uogomis.
Dietologė pataria ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, jeigu tik yra galimybė, rinktis cukraus, o ne dirbtinių saldiklių turinčius produktus.
Kita vertus, teigti, kad cukrus sveikiau už saldiklius būtų netikslu. Teisingiausias šio pasirinkimo atsakymas – saikas. Tada keli šokolado kasneliai suteiks kur kas daugiau džiaugsmo nei dietinis batonėlis.
